Žaliosios Druskininkų dausos

K.K.Šiaulytis. Nemuno ir Ratnyčios santaka.

 Pasivaikščiojimų krantinė. 2004. Akvarelė. 29,7x42

Iš kelionių albumo

 Žaliosios  Druskininkų  dausos

Palanga – Baltijos pakrantės kurortas, o štai Druskininkai skendi  pušynų okeane lyg koks rūsčiojo Perkūno dukrelės Jūratės dvaras. Šiame mieste tikrai visai nesunku įsivaizduoti, jog esi marių dugne, vaikštinėji tarp jūržolėmis apraizgytų  gintaro rūmų, juolab kad šen bei ten įspūdžiui sustiprinti gali gurkštelėti sūraus vandens...

Betgi būnant čia gal verčiau pasinerti į kitą, ne menkesnę Gamtos galybę – Mišką. Tūkstančiai spygliais ornamentuotų, matyt, kažkada skruzdėlių pradėtų minti takelių vilioja žengti Druskininkų pušynų  gelmėn, atsiduoti girios girdėjimo, regėjimo, jos kvapų gėrimo pojūčiams! O kokia ypatinga, šamaniška uogavimo, grybavimo veikla! Ragauji žemuogę, bruknę, aptinki geltonų gaidukų vėrinį... Štai ten – visai nebaikšti žalsvoji musmirė tau viepiasi, krūmyne – vilkauogė melsvai  juodą akį merkia...

Aplink Druskininkus bėga, vingiuoja ir platesni, būrius keliautojų talpinantys  pėsčiųjų ir dviratininkų takai. Jie veda per kerpėtas gūdumas, šerpėtas tankmes, samanotas daubas, kyla į saulėtas smilčių kopas, sustoja prie įspūdingų kraštovaizdžio akivarų, pasitinka stotelėmis – įmantriomis medžio gūžtomis. Išmoningų meistrų  suręstos  stoginės, atramos, tiltukai, apžvalgos aikštelės, suoliukai kviečia prisėsti, čia apsistoti ar tik luktelėti, kol išbyrės  padangėje išdykaujantis debesėlis. Kažkur netoli - ir  miško karalystės sosto menė – ‚,Girių aido‘‘ muziejus. Bet, kas jame nebuvęs,  jokie žodžiai  patirtų įspūdžių  neatstos...

Dzūkijos šiluose smagu aptikti ežerėlį, gaivų  upokšnį, šaltinį; čionykščių  srauniųjų upių vardai – lyg raktai į padavimų šalį: Ratnyčia, Šalčia, Spengla, Verseka, Ūla, Merkys... Visus tuos vandenis galiausiai surenka  Nemuno platybės. Žvalgausi nuo aukšto jo skardžio. Antai, seklioje įlankėlėje  stypso pilkasis garnys, jauniklių tuziną rikiuoja didžioji antis, kitame krante - eglės keterą įsikibęs vėjuje linguoja erelis žuvininkas, - bet Nemuno mailių gąsdina ne jis – žuvėdrų baltų sparnų mostai. Rami upės tėkmė mirguliuoja, kuria miražus, atrodo, galėtum čia visą dieną medituoti, bet girdžiu, kuoduotoji zylė beria - „ei, keliauninke, grįžk į smilčių taką, lekiam į Švendubrę, į Raigardą“...

Kartą vaikštinėdamas po Druskininkus užuodžiau skobiamo medžio kvapą – apsidairiau – žaliam slėniuke trejetas medžio meistrų darbavosi, skaptavo ąžuolines skulptūras. Panorau  ir aš paimti kaltą į rankas, ar bent lenktiniu peiliuku  ką gero išdrožti, bet tądien, tik skulptorius ir juos stebinčius praeivius bloknote  nupiešiau... 

.K.K.Šiaulytis

Tekstas spausdintas dienraštyje "Lietuvos žinios", 2006m. gruodžio 30d.