Medžių dvasios

K.K.Šiaulytis. "Medžių muziejus" - senų liepų alėja Vainežerio parke. 2005. 29,7x42

Iš kelionių albumo

Medžių dvasios

Veisiejų kaimynystėje esančiame sename, prieš porą šimtmečių sodintame Vainežerio parke, stebėjau, kaip varnėnas ir nematyta antis nuo amžių naštos perskilusioje liepoje, dėl būsto barėsi. Vėliau sužinojau, jog tai buvo žuvinė antis, o tiksliau – didysis dančiasnapis, mėgstantis savo lizdą sukti medžių drevėse. Stebėdamas šių kaimynų ginčą svarsčiau, kas dar be paukščių medžiuose gyvena?  Voverės, kiaunės, šikšnosparniai. Dar? Bitės, širšės, skruzdėlės. Medieną graužia visokie vabalai, jie po žieve išrausia ištisus miestus. Drugeliai, muselės ir kitokie maži  skrajūnai taip pat apsistoja medžių lapijoje, žiedynuose, slepiasi žievių rievėse. Medžiai svetingi ir augalams, grybams. Ant jų šakų, kamienų želia įvairiausios kerpės, samanos, o kempininiai grybai užauga lyg kokios stoginės ar balkonai, būna – primena puošnių laiptų kaskadas. Jei medis keroja prie vandens, ežero ar upės pakrantėje, o jo šaknys raizgosi ir po vandeniu – tai jų labirintuose mėgsta slapstytis žuvys ir tikriausiai, visokia kita vandens gyvių gausybė. Taigi, medžiai beveik visiems tikri namai.

Pietų Lietuvoje beržų, tuopų šakose įsikuria vienas įdomiausių, mįslingiausių augalų – amalas. Pavasarį, kol lapija pilnai neišsiskleidė amalo gelsvai žali rutulio formos krūmeliai gerai matyti medžių lajose. Gegužės pradžioje su kolegomis dailininkais keliaudami po Veisiejų apylinkes stebėjome ne vieną beržą, ar ir visą beržynėlį amalais pasipuošusį. Manoma, jog amalas saugo sodybą nuo žaibo, gina nuo piktos akies, apžavų, jis – taikingumo, draugingumo simbolis. Keltų žyniai – druidai atlikdavo specialias apeigas ruošdamiesi auksiniu pjautuvėliu nupjauti amalą – iš jo syvų gamindavo visas ligas išvarantį eliksyrą. Tačiau nuskintas ne laiku, augalas neturi stebuklinių galių, neišmanantys tegu geriau šio augalo neliečia – jis nuodingas.

Kartais ant medžių iškyla keisti gumbai, ataugos. Įdomu – beveik visada, įsižiūrėjus galima pastebėti juose skulptūriškus pasakų, legendų herojų veidus – bildukų, nykštukų  portretus. O kartais visas medis būna taip nuaugęs, ar amžių suriestas, jog primena mitologines būtybes – slibinus, milžinus, laumes. Senuose parkuose smagu pavasarį tokių keistenybių ieškoti – stebėti medžių šokius, šakų hieroglifus, klausytis įnoringo karvelio keršulio burkavimo, džiugių mažesniųjų paukštelių melodijų ir daugybės kitų garsų – šnabždesių, kuksėjimo, braškėjimo – sklandančių aplink keleivį. Gal tai medžių dvasios po žiemos šalčių šilumėle džiaugiasi?

K.K.Šiaulytis.

Tekstas spausdintas dienraštyje "Lietuvos žinios",  2005m. birželio18d.