Tikėtina, jei Druskininkuose
važiuosite dviračiu ar automobiliu Veisiejų gatve, ir nesustosite net peršokę Nemuną,
po kurio laiko, nuriedėję 25 kilometrus, pasieksite Veisiejų miestą!
Linksmos kelionės!
Iš kelionių albumo
Ežerų sūkuryje
Pažvelkim į Lietuvos žemėlapį – pačiame pietiniame
Dzūkijos kampelyje, pasienyje su Lenkija ir Gudija, tarp Lazdijų ir Druskininkų
žalių miškų fone pamatysite padrikai pabirusių pailgų ežerų spiečių. Įžvalgesni
netruks pastebėti, jog šis spiečius primena spiralinį sūkurį, kurio centre,
ežerų glėbyje įsikūręs Veisiejų miestelis. Viena legenda pasakoja: „Jodinėjo
medžioklis tarp ežerėlių, nuo vieno smėlio kalnelio ant kito, sukinėjosi pušynėliuose
ir beržynuose vildamasis lapei kailį nudirti ar vargšą zuikelį padžiauti.
Netikėtai pamatė besidarbuojantį valstietį, - beriantį grūdus į palšą dirvą.
Pasišaipė medžioklis: - ką čia žmogau, vargsti, vėjams sėji! Taigi, taigi,
atspėjai – atšovė valstietis – vėją sėju!” Tas buklus atsakymas ir davęs
miestui vardą, - suprask, čia mes visi tokie sumanūs, žodžio kišenėje
neieškantys, gyvename! Veisiejai nuo
seno kūrėsi Ančios ežero pusiasalyje, o kai čia nebetilpo – dailiomis
trobelėmis, o vėliau mūriniais namais apspito ežero įlankas, pakrančių
kalveles. Ir šiandien, kažin, ar rasi Veisiejuose sodybą, kurios atspindžio
ežere negalėtum pamatyti!
Kunigaikštis Mykolas Masalskis, valdęs Veisiejų
dvarą XVIII amžiuje, čia įsteigė savo vasaros rezidenciją, pastatydino
barokinius rūmus, įveisė sodą, parką. Tad, Veisiejai, jau prieš du šimtus
penkiasdešimt metų tapo kurortu! Masalskio užsimota statyti didžiulė šv. Jurgio
bažnyčia baigta tik 1817 metais.
Pabrėždami jos didingumą Veisiejų miestelėnai sako: “Tai Dzūkijos
katedra”. Veisiejiškiai jaučia savo
krašto išskirtinumą – čia tikrai nuostabi, ypatinga erdvė! Veisiejų ežerų sūkuryje – per šimtą
ežerų, daugelis jų jungiasi protakomis, upeliais. Aukšti krantai apaugę saulėtais
pušynais, kaimo keliukus, sodybų prieigas puošia laukinių kriaušių šukuosenos,
kadagių kolonos, maumedžių piramidės. Tačiau šiemet, jau penktą kartą į
Veisiejų pavasario plenerą susirinkę dailininkai, taip ir nesulaukė pražįstant
nei kriaušių, nei ievų, obelų. Užtat galėjo džiaugtis Veisiejų vėjais ir tamsiais padangių
debesimis – tokio dydžio kaip Metelių ežerai! Ne bėda! Vėluojantis pavasaris tapytojams leido ilgiau gėrėtis subtilios spalvos alksnių pumpurų marška, žydinčiais
klevų kupolais, švelnia vos išsiskleidusių beržų lapų šviesa. Paežerėse pienių geltonumas nenustelbė
raktažolių, dar žydėjo ir viena kita gražuolė vėjalandė šilagėlė. Plenero
šeimininkai veisiejiškiai (ačiū jiems visiems!) šiltu dėmesiu , įdomia kultūrine
programa siekė kompensuoti šio pavasario nepriteklius – žinia, draugingumo,
šypsenų, gero žodžio Dzūkijoje niekada nestinga!
K.K.Šiaulytis
Tekstas spausdintas dienraštyje "Lietuvos žinios", 2005m. gegužės 28d.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą