Laivas

Laivas

2014 m. kovo 24 d., pirmadienis

Veisiejai. Ežerų sūkuryje

K.K.Šiaulytis. Veisiejų skulptūrų parkas. Antano Česnulio skulptūra “Veisiejis”. 2005. Akvarelė. 29,7x42


Tikėtina, jei Druskininkuose važiuosite dviračiu ar automobiliu Veisiejų gatve, ir nesustosite net peršokę Nemuną, po kurio laiko, nuriedėję 25 kilometrus, pasieksite Veisiejų miestą!
Linksmos kelionės!


Iš kelionių albumo

Ežerų sūkuryje


Pažvelkim į Lietuvos žemėlapį – pačiame pietiniame Dzūkijos kampelyje, pasienyje su Lenkija ir Gudija, tarp Lazdijų ir Druskininkų žalių miškų fone pamatysite padrikai pabirusių pailgų ežerų spiečių. Įžvalgesni netruks pastebėti, jog šis spiečius primena spiralinį sūkurį, kurio centre, ežerų glėbyje įsikūręs Veisiejų miestelis. Viena legenda pasakoja: „Jodinėjo medžioklis tarp ežerėlių, nuo vieno smėlio kalnelio ant kito, sukinėjosi pušynėliuose ir beržynuose vildamasis lapei kailį nudirti ar vargšą zuikelį padžiauti. Netikėtai pamatė besidarbuojantį valstietį, - beriantį grūdus į palšą dirvą. Pasišaipė medžioklis: - ką čia žmogau, vargsti, vėjams sėji! Taigi, taigi, atspėjai – atšovė valstietis – vėją sėju!” Tas buklus atsakymas ir davęs miestui vardą, - suprask, čia mes visi tokie sumanūs, žodžio kišenėje neieškantys,  gyvename! Veisiejai nuo seno kūrėsi Ančios ežero pusiasalyje, o kai čia nebetilpo – dailiomis trobelėmis, o vėliau mūriniais namais apspito ežero įlankas, pakrančių kalveles. Ir šiandien, kažin, ar rasi Veisiejuose sodybą, kurios atspindžio ežere negalėtum pamatyti!
Kunigaikštis Mykolas Masalskis, valdęs Veisiejų dvarą XVIII amžiuje, čia įsteigė savo vasaros rezidenciją, pastatydino barokinius rūmus, įveisė sodą, parką. Tad, Veisiejai, jau prieš du šimtus penkiasdešimt metų tapo kurortu! Masalskio užsimota statyti didžiulė šv. Jurgio bažnyčia  baigta tik 1817 metais. Pabrėždami jos didingumą Veisiejų miestelėnai sako: “Tai Dzūkijos katedra”.  Veisiejiškiai jaučia savo krašto išskirtinumą – čia tikrai nuostabi, ypatinga  erdvė! Veisiejų ežerų sūkuryje – per šimtą ežerų, daugelis jų jungiasi protakomis, upeliais. Aukšti krantai apaugę saulėtais pušynais, kaimo keliukus, sodybų prieigas puošia laukinių kriaušių šukuosenos, kadagių kolonos, maumedžių piramidės. Tačiau šiemet, jau penktą kartą į Veisiejų pavasario plenerą susirinkę dailininkai, taip ir nesulaukė pražįstant nei kriaušių, nei ievų, obelų. Užtat galėjo džiaugtis  Veisiejų vėjais ir tamsiais padangių debesimis – tokio dydžio kaip Metelių ežerai! Ne bėda! Vėluojantis pavasaris tapytojams leido ilgiau gėrėtis subtilios  spalvos alksnių pumpurų marška, žydinčiais klevų kupolais, švelnia vos išsiskleidusių beržų lapų šviesa.  Paežerėse pienių geltonumas nenustelbė raktažolių, dar žydėjo ir viena kita gražuolė vėjalandė šilagėlė. Plenero šeimininkai veisiejiškiai (ačiū jiems visiems!) šiltu dėmesiu , įdomia kultūrine programa siekė kompensuoti šio pavasario nepriteklius – žinia, draugingumo, šypsenų, gero žodžio Dzūkijoje niekada nestinga!

K.K.Šiaulytis

Tekstas spausdintas dienraštyje "Lietuvos žinios", 2005m. gegužės 28d.



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą