DRUSKININKŲ IMPRESIJOS: kovo 2014

2014 m. kovo 26 d., trečiadienis

Prie Druskonio ežero

K.K.Šiaulytis. Liepa. Prie Druskonio ežero. 2013. Akvarelė. 29,7x42

Vandens matavimo stotis

K.K.Šiaulytis. Druskininkai. Vandens matavimo stotis.
2004. Akvarelė. 32x24

Vasaros rytas

K.K.Šiaulytis. Vasros rytas ties Nemuno ir Ratnyčios santaka.
2013. Akvarelė. 29,7x42

Versmės. Tėkmės. Sūkuriai

K.K.Šiaulytis. Ratnyčios sraunuma
( Žvelgiant nuo Čiurlionio gatvės tilto). 2004. Akvarelė. 24x32

Iš kelionių albumo

Versmės. Tėkmės. Sūkuriai

Kartą, prieš dešimtį kitą metų, šarmotą žiemos dieną stebėdamas tylią Neries tėkmę, nugrimzdęs svarstymų sietuvose, staiga, netikėtą mintį, tarsi žuvį pagavau – manding, upių srautai neša ne tik surinktus krašto laukų, miškų vandenis – jų vagose susitelkia, teka, srūva ir mūsų dvasios tamsiųjų verdenių, skaidriųjų versmių viltys, lūkesčiai, troškimai. Gal viltys tarsi valtys, lūkesčiai – luotai, o troškimai – tai, ... pasakoje paporinta – negerk (nemalšink troškulio) iš avies pėdos – avinėliu pavirsi...

Nuostabu, kaip mes save susieję su vandenimis – klausdami apie upes, ežerus, jūras, ar tik ne savo atspindžius aptariame? Kažin, ar mūsų upeliuose dar gyvena undinės, nimfos? Ar malūnų užtvankose tebegano lynus vandeniai? Kas ten vakarais teška, velėja, plauna, skalauja – laumės, ar tik vanduo sukūriuoja, srovena, krantus glamonėja?

Senovės Romoje didžiosios upės vaizduotos alegorinėmis dievų figūromis – Tiberis, Nilas skulptorių valia tapo pusiaugula rymantys barzdoti filosofai, Poseidonas – vyriausias vandenų dievas, baroko menininkų išmone, per fontanų vandenis lekia pasikinkęs siautulingus žirgus. Kas žino jų vardus?

K.K.Šiaulytis

Tekstas spausdintas dienraštyje "Lietuvos žinios", 2006m. liepos 4d.

Ratnyčios vitražai

K.K.Šiaulytis. Ratnyčios vitražai. (Ratnyčios santaka su Nemunu) 2013. Akvarelė. 41,7x29,5.

2014 m. kovo 25 d., antradienis

Nemunas ties Meilės sala

K.K.Šiaulytis. Nemunas ties Meilės sala. 2013. Akvarelė. 29,7x42

Vidurvasaris

K.K.Šiaulytis. Vidrvasaris.
Baltųjų lelijų ežerėlis. 2013. Akvarelė. 24x32

Romantika

K.K.Šiaulytis. Druskininkai. Romantika. 2013. Akvarelė. 42x29,7

Pušynų pastogėje

K.K.Šiaulytis. Alkos tvenkinys. 2004. Akvarelė. 24x32

Iš kelionių albumo

Pušynų pastogėje

Druskininkuose, kur pasisuksi, vis miškas – beržynėliai daugiabučių kiemuose, miškeliai, šileliai šalia sanatorijų, viešbučių, žalumos tankme atsitvėrusios sodybos. Betgi giriose retas lietuvis pasiklysta, o čia, jei neturėsi žemėlapio, net Ratnyčėlės, kuri teka per visą miestą, ieškosi – nerasi. Be abejo, tai kurortui teikia ypatingo žavesio. Poilsiautojai mėgsta be tikslo, „drugelio skrydžiu“ klajoti. Įdomu puikiame mieste pasiklysti – aptinki nematytą gėlyną, fontaną, jaukią kavinę ar įmantrią, XX amžiaus pradžią menančią vilą. Kitą dieną gali vėl leistis kur akys veda, vakarykščiai radybų nuotykiai nebepasikartos, veikiau, miesto vidury girių monai pagaus, nepastebėsi, kaip į Švendubrę smagiais takeliais nukaksi, ar čia pat gamtos burtai pakerės. Po šilto „grybų“ lietaus, kai sklaidosi balkšvo rūko marškos, pavilioja Druskonio rimtis. Jo pakrantėje antys, tarsi didelės lėtos žuvys, tyliai plaukioja virš vandens tvyrančioje balzganoje, anapus ežerėlio kyla legendinių vaizdinių miškas, jo tamsų siluetą vainikuoja saulės nutviekstos pušų karūnos. Jas atrado ir mums dovanojo Čiurlionis. Tačiau tikriausiai, jau esam kitokie, neilgam mus sustabdo pasakų peizažai, neguodžia Nemuno ramybė, tariame - kas Čiurlionio išpranašauta, jau išsipildė, skubame, lekiame nauja patirti. Tačiau, kiek kartų tenka nudžiugti, kad vėl ateina paprastas pavasaris, sode tirpsta sunkios sniego pusnys...

Ketvirtą dieną Druskininkų svečiai jau pradeda skaičiuoti, kiek skulptūrų mieste apžiūrėjo, keliose galerijose, muziejuose pabuvojo. Išgirdę, kad dar ko nematė, penktą dieną vėl klaidžioja – ieško B.Vyšniausko „Ratnyčėlės“, V.K.Jonyno galerijos, „Girių aido“.

K.K.Šiaulytis
Tekstas spausdintas dienraštyje "Lietuvos žinios", 2005m. lapkričio 5d.

Druskininkai. Savivaldybės rūmai

K.K.Šiaulytis. Druskininkai. Savivaldybės rūmai. 2013. Akvarelė. 29,7x42

Rami Ratnyčia

K.K.Šiaulytis. Rami Ratnyčia. 2013. Akvarelė. 24x32

Druskonio pakrantė

K.K.Šiaulytis. Druskonio pakrantė. Didysis juodalksnis. 2013. Akvarelė. 29,7x42

Žaliosios Druskininkų dausos

K.K.Šiaulytis. Nemuno ir Ratnyčios santaka.

Pasivaikščiojimų krantinė. 2004. Akvarelė. 29,7x42

Iš kelionių albumo

Žaliosios Druskininkų dausos

Palanga – Baltijos pakrantės kurortas, o štai Druskininkai skendi pušynų okeane lyg koks rūsčiojo Perkūno dukrelės Jūratės dvaras. Šiame mieste tikrai visai nesunku įsivaizduoti, jog esi marių dugne, vaikštinėji tarp jūržolėmis apraizgytų gintaro rūmų, juolab kad šen bei ten įspūdžiui sustiprinti gali gurkštelėti sūraus vandens...

Betgi būnant čia gal verčiau pasinerti į kitą, ne menkesnę Gamtos galybę – Mišką. Tūkstančiai spygliais ornamentuotų, matyt, kažkada skruzdėlių pradėtų minti takelių vilioja žengti Druskininkų pušynų gelmėn, atsiduoti girios girdėjimo, regėjimo, jos kvapų gėrimo pojūčiams! O kokia ypatinga, šamaniška uogavimo, grybavimo veikla! Ragauji žemuogę, bruknę, aptinki geltonų gaidukų vėrinį... Štai ten – visai nebaikšti žalsvoji musmirė tau viepiasi, krūmyne – vilkauogė melsvai juodą akį merkia...

Aplink Druskininkus bėga, vingiuoja ir platesni, būrius keliautojų talpinantys pėsčiųjų ir dviratininkų takai. Jie veda per kerpėtas gūdumas, šerpėtas tankmes, samanotas daubas, kyla į saulėtas smilčių kopas, sustoja prie įspūdingų kraštovaizdžio akivarų, pasitinka stotelėmis – įmantriomis medžio gūžtomis. Išmoningų meistrų suręstos stoginės, atramos, tiltukai, apžvalgos aikštelės, suoliukai kviečia prisėsti, čia apsistoti ar tik luktelėti, kol išbyrės padangėje išdykaujantis debesėlis. Kažkur netoli - ir miško karalystės sosto menė – ‚,Girių aido‘‘ muziejus. Bet, kas jame nebuvęs, jokie žodžiai patirtų įspūdžių neatstos...

Dzūkijos šiluose smagu aptikti ežerėlį, gaivų upokšnį, šaltinį; čionykščių srauniųjų upių vardai – lyg raktai į padavimų šalį: Ratnyčia, Šalčia, Spengla, Verseka, Ūla, Merkys... Visus tuos vandenis galiausiai surenka Nemuno platybės. Žvalgausi nuo aukšto jo skardžio. Antai, seklioje įlankėlėje stypso pilkasis garnys, jauniklių tuziną rikiuoja didžioji antis, kitame krante - eglės keterą įsikibęs vėjuje linguoja erelis žuvininkas, - bet Nemuno mailių gąsdina ne jis – žuvėdrų baltų sparnų mostai. Rami upės tėkmė mirguliuoja, kuria miražus, atrodo, galėtum čia visą dieną medituoti, bet girdžiu, kuoduotoji zylė beria - „ei, keliauninke, grįžk į smilčių taką, lekiam į Švendubrę, į Raigardą“...

Kartą vaikštinėdamas po Druskininkus užuodžiau skobiamo medžio kvapą – apsidairiau – žaliam slėniuke trejetas medžio meistrų darbavosi, skaptavo ąžuolines skulptūras. Panorau ir aš paimti kaltą į rankas, ar bent lenktiniu peiliuku ką gero išdrožti, bet tądien, tik skulptorius ir juos stebinčius praeivius bloknote nupiešiau...

.K.K.Šiaulytis

Tekstas spausdintas dienraštyje "Lietuvos žinios", 2006m. gruodžio 30d.

Prie muzikinio fontano

K.K.Šiaulytis. Druskininkai. Prie muzikinio fontano. 2013. 42x29,7

Senasis Druskininkų parkas

K.K.Šiaulytis. Druskininkai. Senasis miesto parkas. 2013. Akvarelė. 41,7x29,5

Ratnyčia. Lietinga diena

K.K.Šiaulytis. Ratnyčia. Lietinga diena. 2013. 24x32

Amalas. Liškiava

Amalas beržo lajoje. Liepos pradžia. Liškiava. Foto 2013

Amalo šakelės su uogomis. Foto 2013
K.K.Šiaulytis.

Į Dzūkiją, į Druskininkus žiemą ar ankstyvą pavasarį atvykstančius svečius keliauninkus nustebina ir toks, kitur neregėtas gamtinis artefaktas – paprastasis amalas.

Važiuojant į pietus nuo Vilniaus, vis dažniau pamatai didelių medžių lajas apkaišytas lyg tai krepšiais, lyg tai kovų, varnų lizdais. Bet tai – ne paukščių architektūra! Tai visžalis krūmas - Paprastasis amalas (lot. Viscum album) – amalinių (Viscaceae) šeimos augalas, kerojantis beržų, tuopų, klevų šakose.

Žinau vietą, kur galima amalo sąžalynus lengvai aptikti ir iš arti juos stebėti, fotografuoti. Liškiavoje, ant Bažnyčios kalno užkopę plačiais akmeniniais laiptais, dešinėje rasite beržų grupę apkibusią gelsvais amalų rutuliais.

Amalas – nuodingas augalas, tad geriau jo lapelių nelaužyti ir neragauti!

Stebuklines, gydomąsias amalo savybes bei kada ir kaip augalą skinti, paruošti vaistams, žino miškų išminčiai, žolininkai.

Interneto erdvėse šimtai padavimų apie paprastąjį – nepaprastąjį amalą sklando. Vieną pasakojimą čia pateiksiu :

„Angliškai kalbančiose Europos šalyse ir Šiaurės Amerikoje su šiuo augalu susijęs įdomus paprotys: po amalu atsidūrusį patinkantį žmogų – pažįstamą arba ne – galima pabučiuoti. Didžiojoje Britanijoje tai daroma dažniausiai per Kalėdas. Tokie papročiai paremti senomis druidų legendomis: druidai laikė amalą taikos simboliu, žinojo, jog jis turi gydomųjų savybių. Savo galių amalas neprarasdavo tik nukirstas auksiniu pjautuvu ir nepalietęs žemės. Kitokių pasakojimų apie amalą turi ir norvegai bei graikai.“ (Vikipedija, Laisvoji enciklopedija)

Šiame tinklaraštyje apie amalą dar rasite straipsniuose „Amalas. Druidai“ bei „ Medžių dvasios“

K.K.Šiaulytis

25 03 2014

Amalas. Druidai.

Atvirukas. "Druidų aukuras". Atvirukas išleistas apie 1900m.

Vokietija. Litografija. 9x14

Atviruko paveiksle vaizduojami keturi keltų išminčiai – druidai.

Vienas jų laiko apeiginį instrumentą – lazdą su auksiniu pjautuvu,

kuriuo miško šventvietėje nuo ąžuolo šakų nupjaunamas amalo krūmas.

Tokias apeigas yra aprašęs senovės Romos rašytojas,

gamtos tyrinėtojas Plinijus Vyresnysis (23 – 79m. po Kr.)

Anot Plinijaus, amalo šakelės naudotos ir kaip amuletai.

Manoma, jog keltų pasaulyje amalas buvo teisingumo simbolis.

Atviruko laukelį skirtą laiškui, rėmina amalo šakelė

K.K.Š. 2014, kovas

Amalas ir beržas

K.K.Šiaulytis. Šilainė. Pavasaris. Beržas su amalu. 2005. Akvarelė. 42x29,7

Medžių dvasios

K.K.Šiaulytis. "Medžių muziejus" - senų liepų alėja Vainežerio parke. 2005. 29,7x42

Iš kelionių albumo

Medžių dvasios

Veisiejų kaimynystėje esančiame sename, prieš porą šimtmečių sodintame Vainežerio parke, stebėjau, kaip varnėnas ir nematyta antis nuo amžių naštos perskilusioje liepoje, dėl būsto barėsi. Vėliau sužinojau, jog tai buvo žuvinė antis, o tiksliau – didysis dančiasnapis, mėgstantis savo lizdą sukti medžių drevėse. Stebėdamas šių kaimynų ginčą svarsčiau, kas dar be paukščių medžiuose gyvena? Voverės, kiaunės, šikšnosparniai. Dar? Bitės, širšės, skruzdėlės. Medieną graužia visokie vabalai, jie po žieve išrausia ištisus miestus. Drugeliai, muselės ir kitokie maži skrajūnai taip pat apsistoja medžių lapijoje, žiedynuose, slepiasi žievių rievėse. Medžiai svetingi ir augalams, grybams. Ant jų šakų, kamienų želia įvairiausios kerpės, samanos, o kempininiai grybai užauga lyg kokios stoginės ar balkonai, būna – primena puošnių laiptų kaskadas. Jei medis keroja prie vandens, ežero ar upės pakrantėje, o jo šaknys raizgosi ir po vandeniu – tai jų labirintuose mėgsta slapstytis žuvys ir tikriausiai, visokia kita vandens gyvių gausybė. Taigi, medžiai beveik visiems tikri namai.

Pietų Lietuvoje beržų, tuopų šakose įsikuria vienas įdomiausių, mįslingiausių augalų – amalas. Pavasarį, kol lapija pilnai neišsiskleidė amalo gelsvai žali rutulio formos krūmeliai gerai matyti medžių lajose. Gegužės pradžioje su kolegomis dailininkais keliaudami po Veisiejų apylinkes stebėjome ne vieną beržą, ar ir visą beržynėlį amalais pasipuošusį. Manoma, jog amalas saugo sodybą nuo žaibo, gina nuo piktos akies, apžavų, jis – taikingumo, draugingumo simbolis. Keltų žyniai – druidai atlikdavo specialias apeigas ruošdamiesi auksiniu pjautuvėliu nupjauti amalą – iš jo syvų gamindavo visas ligas išvarantį eliksyrą. Tačiau nuskintas ne laiku, augalas neturi stebuklinių galių, neišmanantys tegu geriau šio augalo neliečia – jis nuodingas.

Kartais ant medžių iškyla keisti gumbai, ataugos. Įdomu – beveik visada, įsižiūrėjus galima pastebėti juose skulptūriškus pasakų, legendų herojų veidus – bildukų, nykštukų portretus. O kartais visas medis būna taip nuaugęs, ar amžių suriestas, jog primena mitologines būtybes – slibinus, milžinus, laumes. Senuose parkuose smagu pavasarį tokių keistenybių ieškoti – stebėti medžių šokius, šakų hieroglifus, klausytis įnoringo karvelio keršulio burkavimo, džiugių mažesniųjų paukštelių melodijų ir daugybės kitų garsų – šnabždesių, kuksėjimo, braškėjimo – sklandančių aplink keleivį. Gal tai medžių dvasios po žiemos šalčių šilumėle džiaugiasi?

K.K.Šiaulytis.

Tekstas spausdintas dienraštyje "Lietuvos žinios", 2005m. birželio18d.

Veisiejų uosis

K.K.Šiaulytis. Veisiejų uosis - gamtos paminklas. 2005. Akvarelė. 42x29,7

2014 m. kovo 24 d., pirmadienis

Ankstyvas ruduo prie Nemuno

K.K.Šiaulytis. Druskininkai. Ankstyvas ruduo prie Nemuno. 2004. 24x32

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis

Skulptorius Vladas Vildžiūnas (1932 - 2013)

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis

skulptūra, fragmentas

Druskininkai, 1975

K.K.Šiaulytis. Fotografija, 2012

Auksadugnė Ratnyčia

K.K.Šiaulytis. Auksadugnė Ratnyčia. 2013. Akvarelė. 24x32

D-galerija

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Druskininkų impresijos

Kelionių po Druskininkus vizualine emblema pasirinkau Druskininkų vandens matavimo stoties (įsteigta 1881m.) įrenginį – Matmenų stulpą, stovintį ypatingoje vietoje, kur nuolat, kiekvieną akimirką vyksta vienas įstabiausių kurorto gamtos reiškinių – Ratnyčia liejasi į Nemuną.

“Druskininkų impresijos” – tai virtualus albumas skirtas Druskininkams, Dzūkijai.

Albumo akvarelės, škicai, nuotraukos, tekstai tikiuosi padės pamatyti Druskininkus, vieną puikiausių miestų Lietuvoje - kitaip. Kviečiu – atidžiai patyrinėkite akvareles (jas galima žiūrėti padidintas, spustelėkite pelę). Vandeninių dažų pagava, kaip niekas kitas, įgalina atspėti Dzūkijos – šaltinių, upių, ežerų krašto, reginių paslaptis.

Druskininkuose esu nutapęs, nupiešęs ir šimtus žmonių portretų. Įvairiuose seminaruose, konferencijose, sąskrydžiuose, kaip dailininkas – portretuotojas škicuoju renginių dalyvius, o kolegas dailininkus bei druskininkiečius, piešiu poilsiaudamas ar dalyvaudamas dailės pleneruose. Dalį tokių portretų pavyko skaitmeninti, kai kuriuos darbus rasite šiame tinklaraštyje.

D–galerijoje publikuojamas mano akvareles ir škicus galima įsigyti.

Norintys pirkti darbų originalus ar teisę publikuoti mano darbus įvairiuose leidiniuose gali susisiekti su manimi parašydami laišką -

kestutis.siaulytis@gmail.com

Norintys užsakyti portretų, šaržų ar pakviesti škicuoti renginių metu, taip pat rašykite šiuo adresu.

Švendubrės akmuo.

K.K.Šiaulytis. Švendubrės akmuo. Fotografija. 2013 07 13

Veisiejai. Ežerų sūkuryje

K.K.Šiaulytis. Veisiejų skulptūrų parkas. Antano Česnulio skulptūra “Veisiejis”. 2005. Akvarelė. 29,7x42

Tikėtina, jei Druskininkuose važiuosite dviračiu ar automobiliu Veisiejų gatve, ir nesustosite net peršokę Nemuną, po kurio laiko, nuriedėję 25 kilometrus, pasieksite Veisiejų miestą!

Linksmos kelionės!

Iš kelionių albumo

Ežerų sūkuryje

Pažvelkim į Lietuvos žemėlapį – pačiame pietiniame Dzūkijos kampelyje, pasienyje su Lenkija ir Gudija, tarp Lazdijų ir Druskininkų žalių miškų fone pamatysite padrikai pabirusių pailgų ežerų spiečių. Įžvalgesni netruks pastebėti, jog šis spiečius primena spiralinį sūkurį, kurio centre, ežerų glėbyje įsikūręs Veisiejų miestelis. Viena legenda pasakoja: „Jodinėjo medžioklis tarp ežerėlių, nuo vieno smėlio kalnelio ant kito, sukinėjosi pušynėliuose ir beržynuose vildamasis lapei kailį nudirti ar vargšą zuikelį padžiauti. Netikėtai pamatė besidarbuojantį valstietį, - beriantį grūdus į palšą dirvą. Pasišaipė medžioklis: - ką čia žmogau, vargsti, vėjams sėji! Taigi, taigi, atspėjai – atšovė valstietis – vėją sėju!” Tas buklus atsakymas ir davęs miestui vardą, - suprask, čia mes visi tokie sumanūs, žodžio kišenėje neieškantys, gyvename! Veisiejai nuo seno kūrėsi Ančios ežero pusiasalyje, o kai čia nebetilpo – dailiomis trobelėmis, o vėliau mūriniais namais apspito ežero įlankas, pakrančių kalveles. Ir šiandien, kažin, ar rasi Veisiejuose sodybą, kurios atspindžio ežere negalėtum pamatyti!

Kunigaikštis Mykolas Masalskis, valdęs Veisiejų dvarą XVIII amžiuje, čia įsteigė savo vasaros rezidenciją, pastatydino barokinius rūmus, įveisė sodą, parką. Tad, Veisiejai, jau prieš du šimtus penkiasdešimt metų tapo kurortu! Masalskio užsimota statyti didžiulė šv. Jurgio bažnyčia baigta tik 1817 metais. Pabrėždami jos didingumą Veisiejų miestelėnai sako: “Tai Dzūkijos katedra”. Veisiejiškiai jaučia savo krašto išskirtinumą – čia tikrai nuostabi, ypatinga erdvė! Veisiejų ežerų sūkuryje – per šimtą ežerų, daugelis jų jungiasi protakomis, upeliais. Aukšti krantai apaugę saulėtais pušynais, kaimo keliukus, sodybų prieigas puošia laukinių kriaušių šukuosenos, kadagių kolonos, maumedžių piramidės. Tačiau šiemet, jau penktą kartą į Veisiejų pavasario plenerą susirinkę dailininkai, taip ir nesulaukė pražįstant nei kriaušių, nei ievų, obelų. Užtat galėjo džiaugtis Veisiejų vėjais ir tamsiais padangių debesimis – tokio dydžio kaip Metelių ežerai! Ne bėda! Vėluojantis pavasaris tapytojams leido ilgiau gėrėtis subtilios spalvos alksnių pumpurų marška, žydinčiais klevų kupolais, švelnia vos išsiskleidusių beržų lapų šviesa. Paežerėse pienių geltonumas nenustelbė raktažolių, dar žydėjo ir viena kita gražuolė vėjalandė šilagėlė. Plenero šeimininkai veisiejiškiai (ačiū jiems visiems!) šiltu dėmesiu , įdomia kultūrine programa siekė kompensuoti šio pavasario nepriteklius – žinia, draugingumo, šypsenų, gero žodžio Dzūkijoje niekada nestinga!

K.K.Šiaulytis

Tekstas spausdintas dienraštyje "Lietuvos žinios", 2005m. gegužės 28d.