K.K.Šiaulytis. "Medžių muziejus" - senų liepų alėja Vainežerio parke. 2005. 29,7x42
Iš kelionių
albumo
Medžių dvasios
Veisiejų kaimynystėje esančiame sename, prieš porą
šimtmečių sodintame Vainežerio parke, stebėjau, kaip varnėnas ir nematyta antis
nuo amžių naštos perskilusioje liepoje, dėl būsto barėsi. Vėliau sužinojau, jog
tai buvo žuvinė antis, o tiksliau – didysis dančiasnapis, mėgstantis savo lizdą
sukti medžių drevėse. Stebėdamas šių kaimynų ginčą svarsčiau, kas dar be
paukščių medžiuose gyvena? Voverės,
kiaunės, šikšnosparniai. Dar? Bitės, širšės, skruzdėlės. Medieną graužia visokie
vabalai, jie po žieve išrausia ištisus miestus. Drugeliai, muselės ir kitokie
maži skrajūnai taip pat apsistoja medžių
lapijoje, žiedynuose, slepiasi žievių rievėse. Medžiai svetingi ir augalams,
grybams. Ant jų šakų, kamienų želia įvairiausios kerpės, samanos, o kempininiai
grybai užauga lyg kokios stoginės ar balkonai, būna – primena puošnių laiptų
kaskadas. Jei medis keroja prie vandens, ežero ar upės pakrantėje, o jo šaknys
raizgosi ir po vandeniu – tai jų labirintuose mėgsta slapstytis žuvys ir
tikriausiai, visokia kita vandens gyvių gausybė. Taigi, medžiai beveik visiems
tikri namai.
Pietų Lietuvoje beržų, tuopų šakose įsikuria
vienas įdomiausių, mįslingiausių augalų – amalas. Pavasarį, kol lapija pilnai
neišsiskleidė amalo gelsvai žali rutulio formos krūmeliai gerai matyti medžių
lajose. Gegužės pradžioje su kolegomis dailininkais keliaudami po Veisiejų
apylinkes stebėjome ne vieną beržą, ar ir visą beržynėlį amalais pasipuošusį.
Manoma, jog amalas saugo sodybą nuo žaibo, gina nuo piktos akies, apžavų, jis –
taikingumo, draugingumo simbolis. Keltų žyniai – druidai atlikdavo specialias
apeigas ruošdamiesi auksiniu pjautuvėliu nupjauti amalą – iš jo syvų gamindavo
visas ligas išvarantį eliksyrą. Tačiau nuskintas ne laiku, augalas neturi
stebuklinių galių, neišmanantys tegu geriau šio augalo neliečia – jis
nuodingas.
Kartais ant medžių iškyla keisti gumbai, ataugos.
Įdomu – beveik visada, įsižiūrėjus galima pastebėti juose skulptūriškus pasakų,
legendų herojų veidus – bildukų, nykštukų
portretus. O kartais visas medis būna taip nuaugęs, ar amžių suriestas,
jog primena mitologines būtybes – slibinus, milžinus, laumes. Senuose parkuose
smagu pavasarį tokių keistenybių ieškoti – stebėti medžių šokius, šakų
hieroglifus, klausytis įnoringo karvelio keršulio burkavimo, džiugių mažesniųjų
paukštelių melodijų ir daugybės kitų garsų – šnabždesių, kuksėjimo, braškėjimo
– sklandančių aplink keleivį. Gal tai medžių dvasios po žiemos šalčių šilumėle
džiaugiasi?
K.K.Šiaulytis.
Tekstas spausdintas dienraštyje "Lietuvos žinios", 2005m. birželio18d.
