( Žvelgiant nuo Čiurlionio gatvės tilto). 2004. Akvarelė. 24x32
Iš kelionių albumo
Versmės. Tėkmės. Sūkuriai
Kartą, prieš dešimtį kitą metų, šarmotą žiemos dieną stebėdamas tylią
Neries tėkmę, nugrimzdęs svarstymų sietuvose, staiga, netikėtą mintį, tarsi
žuvį pagavau – manding, upių srautai neša ne tik surinktus krašto laukų, miškų
vandenis – jų vagose susitelkia, teka, srūva ir mūsų dvasios tamsiųjų verdenių,
skaidriųjų versmių viltys, lūkesčiai, troškimai. Gal viltys tarsi valtys,
lūkesčiai – luotai, o troškimai – tai, ... pasakoje paporinta – negerk
(nemalšink troškulio) iš avies pėdos – avinėliu pavirsi...
Nuostabu, kaip mes save susieję su vandenimis – klausdami apie upes, ežerus,
jūras, ar tik ne savo atspindžius aptariame? Kažin, ar mūsų upeliuose dar
gyvena undinės, nimfos? Ar malūnų užtvankose tebegano lynus vandeniai? Kas ten
vakarais teška, velėja, plauna, skalauja – laumės, ar tik vanduo sukūriuoja,
srovena, krantus glamonėja?
Senovės Romoje didžiosios upės vaizduotos alegorinėmis dievų figūromis –
Tiberis, Nilas skulptorių valia tapo pusiaugula rymantys barzdoti filosofai,
Poseidonas – vyriausias vandenų dievas, baroko menininkų išmone, per fontanų
vandenis lekia pasikinkęs siautulingus žirgus. Kas žino jų vardus?
K.K.Šiaulytis
Tekstas spausdintas dienraštyje "Lietuvos žinios", 2006m. liepos 4d.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą