Pušynų pastogėje

K.K.Šiaulytis. Alkos tvenkinys. 2004. Akvarelė. 24x32

Iš kelionių albumo    

Pušynų pastogėje

Druskininkuose, kur pasisuksi, vis miškas – beržynėliai daugiabučių kiemuose, miškeliai, šileliai šalia sanatorijų, viešbučių, žalumos tankme atsitvėrusios sodybos. Betgi giriose retas lietuvis pasiklysta, o čia, jei neturėsi žemėlapio, net Ratnyčėlės, kuri teka per visą miestą, ieškosi – nerasi. Be abejo, tai kurortui teikia ypatingo žavesio. Poilsiautojai mėgsta be tikslo, „drugelio skrydžiu“ klajoti. Įdomu puikiame mieste pasiklysti – aptinki nematytą gėlyną, fontaną, jaukią kavinę ar įmantrią, XX amžiaus pradžią menančią vilą. Kitą dieną gali vėl leistis kur akys veda, vakarykščiai radybų nuotykiai nebepasikartos, veikiau, miesto vidury girių monai pagaus, nepastebėsi, kaip į Švendubrę smagiais takeliais nukaksi, ar čia pat gamtos burtai pakerės. Po šilto „grybų“ lietaus, kai sklaidosi balkšvo rūko marškos, pavilioja Druskonio rimtis. Jo pakrantėje antys, tarsi didelės lėtos žuvys, tyliai plaukioja virš vandens tvyrančioje balzganoje, anapus ežerėlio kyla legendinių vaizdinių miškas, jo tamsų siluetą vainikuoja saulės nutviekstos pušų karūnos. Jas atrado ir mums dovanojo Čiurlionis. Tačiau tikriausiai, jau esam kitokie, neilgam mus sustabdo pasakų peizažai, neguodžia Nemuno ramybė, tariame - kas Čiurlionio išpranašauta, jau išsipildė, skubame, lekiame nauja patirti. Tačiau, kiek kartų tenka nudžiugti, kad vėl ateina paprastas pavasaris, sode tirpsta sunkios sniego pusnys...

Ketvirtą dieną Druskininkų svečiai jau pradeda skaičiuoti, kiek skulptūrų mieste apžiūrėjo, keliose galerijose, muziejuose pabuvojo. Išgirdę, kad dar ko nematė, penktą dieną vėl klaidžioja – ieško B.Vyšniausko „Ratnyčėlės“, V.K.Jonyno galerijos, „Girių aido“.

K.K.Šiaulytis
Tekstas spausdintas dienraštyje "Lietuvos žinios", 2005m. lapkričio 5d.